Koks optimalus aukšto baltymų kiekio mikoproteinų pridėjimo santykis?

Mikoproteinas tapo permainų šaukliu pašarų pramonėje, vis daugiau pašarų gamintojų renkasi šį aukštos kokybės baltymų šaltinį. Didėjant poreikiui efektyvesniems ir tvariems pašarų komponentams, nustatyti tinkamą mikoproteino kiekį tapo pagrindiniu klausimu daugeliui šios srities specialistų. Skirtingai nei kai kurie tradiciniai baltymų šaltiniai, kurie gali būti brangūs ar kelti aplinkos problemas, mikoproteinas siūlo subalansuotą mitybinę sudėtį, skatinančią gyvūnų augimą, nesukurdama pernelyg didelės naštos ištekliams. Jo gebėjimas teikti esminius amino rūgštis daro jį vertinga įvairių pašarų formulių, skirtų paukštims, kiaulėms ar vandens gyvūnams, priemaiša.

Įvairūs veiksniai lemia optimalų mioproteinų pridėjimo santykį. Pirma, svarbu, koks gyvūnas maitinamas. Jauni augimo fazėje esantys gyvūnai turi kitokius baltymų poreikius nei subrendę, todėl santykis turėtų būti atitinkamai koreguojamas. Pavyzdžiui, jauniklių viščiukų ar paršelių pašaruose gali reikėti didesnio mioproteinų kiekio, kad būtų palaikomas greitas augimas. Antra, jau esantys pašaro mišinyje ingredientai gali paveikti, kiek mioproteinų reikia. Jei pašaras jau turi kitų aukšto baltymo turinio komponentų, mioproteinų kiekį galima sumažinti, kad nebūtų per didelio baltymų kiekio. Trečia, pašaro kaina yra praktinė aplinkybė – nors mioproteinai yra ekonomiškai našūs, juos derinant su kitais ingredientais užtikrinama, kad galutinis pašaras būtų tiek maistingas, tiek nebrangus.

Naujausi tyrimai pašarų pramonėje suteikia vertingų užuominų apie efektyvius mioproteinų santykius. Bandymas su mėsinių veislių viščiukais parodė, kad jų pašare prie mioproteinų pridėjus 8–12 %, pasiekiamas geresnis svorio padidėjimas ir pašarų panaudojimo efektyvumas, lyginant su žemesniais santykiais. Kitas jaunų žuvų tyrimas parodė, kad 10–15 % mioproteinų pridėjimas gerina jų raumenų vystymąsi ir ligoms atsparumą. Kiaulėms bandymai rodo, kad augančiųjų pašaruose 6–10 % mioproteinų dalis užtikrina sveiką augimą, nesukeldama virškinimo problemų. Šie rezultatai rodo, kad optimalus santykis nėra universalus visiems, tačiau yra pastovūs diapazonai, kurie gerai veikia skirtingoms gyvūnų grupėms.

Remiantis pramonės tyrimais ir praktiniais taikymais, mitsoproteino optimalus kiekis pašare paprastai yra nuo 6 % iki 15 %. Jauniems gyvūnams, tokiems kaip pradiniai kiauliukai ar jauni viščiukai, tinkamesnis šio diapazono aukštesnis kraštutinis (10–15 %), kad būtų patenkintos jų intensyvios baltymų poreikiai. Brandiems gyvūnams ar tiems, kurie vartoja priežiūros racioną, pakankamas žemesnis kiekis (6–9 %), siekiant išlaikyti jų sveikatą ir našumą. Svarbu nepamiršti, kad šis diapazonas gali būti koreguojamas priklausomai nuo konkrečių pašaro maistinių tikslų. Jei tikslas yra padidinti augimo tempą, geriau pasirinkti didesnį kiekį; jei svarbiausia – sąnaudų kontrolė, vidutinis kiekis vis tiek užtikrina gerus rezultatus.

Pridedant mikaną į pašarus, geriausia pradėti nuo rekomenduojamo diapazono apatinės ribos ir koreguoti pagal gyvūnų reakciją. Stebint svorio prieaugį, pašarų suvartojimą ir bendrą sveikatą galima tiksliai parinkti optimalų santykį. Kadangi pašarų pramonė toliau siekia tvarumo, tikimasi, kad mikanos vaidmuo dar labiau išaugs. Būsimi tyrimai gali atskleisti tikslesnius santykius konkrečioms gyvūnų veislėms ir auginimo sistemoms, dėl ko mikana taps dar patikimesne sudedamąja dalimi. Naudojant tinkamą mikanos kiekį, pašarų gamintojai gali kurti tokias formulymes, kurios būtų ne tik maistingos, bet ir aplinkai draugiškos, naudingos tiek gyvūnams, tiek visai pramonei.